Ne, ir to daryti nereikia. Debesijos paslauga turi saugoti slaptažodį ir juo naudotis, kai tavęs nėra; programa tavo kompiuteryje gali valdyti naršyklę, kurioje jau prisijungta.
Mind My Money yra antrosios rūšies. Ji veikia tavo kompiuteryje, ir jai niekada nesakomas joks slaptažodis.
Viskas, kas rodo, kur dingsta tavo pinigai, turi pasiekti tavo operacijas, o jos yra banke. Atiduoti prisijungimo duomenis ar nuolatinį ryšį su banku – vienas iš būdų tai sutvarkyti, ir taip veikia dauguma finansų programėlių, nes jos veikia kažkieno kito serveriuose, tad ir prieiga turi būti ten.
Dauguma finansų programėlių veikia kaip interneto paslauga. Kad tokia paslauga galėtų skaityti tavo operacijas, jai reikia nuolatinės prieigos prie tavo banko: ryšio su banku per tarpininką (agregatorių) arba tavo prisijungimo duomenų, laikomų jų pusėje, kad jų serveriai galėtų jais naudotis, kol tu miegi.
Tai ne priekaištas, kaip kuri nors iš jų sukurta, nes to reikalauja pati struktūra. Jei darbas vyksta jų kompiuteriuose, ir prieiga turi būti jų kompiuteriuose. Tai reiškia, kad atsakymas į klausimą „kas gali pasiekti mano sąskaitas“ apima įmonę, jos darbuotojus, jos subtvarkytojus ir viską, kas su ja nutiks vėliau.
Ji veikia tavo kompiuteryje ir ten valdo tikrą naršyklę – savo Chrome langą atskirame profilyje, skirtame tik tam, ne tavo kasdienėje naršyklėje. Tame lange prie banko prisijungi tu, ir ta sesija lieka tavo kompiuteryje. Įsipareigojimai – tais žodžiais, kuriais jie pateikti puslapyje kaip tai veikia:
Mūsų serveryje nėra jokios tavo paskyros, kurioje būtų kas nors iš to, nes nėra serverio. Tai struktūrinė dalis: net jei norėtume, negalėtume perskaityti tavo banko sesijos, nes ji niekada nepalieka kompiuterio, kuriame buvo sukurta.
Kažkas turi analizuoti operacijas, ir tas žingsnis keliauja į modelį. Vėlgi tais žodžiais, kurie vartojami puslapyje kaip tai veikia: „Agento žingsnis, kuris analizuoja tavo išlaidas, iš tikrųjų keliauja į modelį. Kurį ir pagal kieno sutartį – renkiesi tu.“ Šiandien tai tavo prenumerata, pagal tavo sutartį su paslaugos teikėju, – toks susitarimas tau jau galioja, jei ja naudojiesi.
Todėl sakyti „viskas lieka tavo kompiuteryje“ būtų neteisinga, ir mes to nesakome. Tavo operacijos saugomos tavo kompiuteryje, o prisijungimo duomenys niekada jo nepalieka; analizės žingsnis yra tinklo užklausa, kaip ir bet koks kitas asistento naudojimas.
Verta tai pasakyti tiesiai, nes ši sritis tai jau yra patyrusi. Xero anksčiau jungdavosi prie tiekėjų portalų ir savo klientų vardu atsisiųsdavo dokumentus, o 2022 m. to atsisakė, teigdama, kad šie ryšiai paseno ir buvo „dažnai blokuojami bankų ir internetinių tiekėjų“. Bankai automatizavimą blokuoja sąmoningai, ir jie to nenustos daryti.
Tikra naršyklė, kuri skaito puslapį, o ne scenarijus, kuris tikisi fiksuoto puslapio, su tuo susitvarko kur kas geriau. Problema dėl to nedingsta. Bet taip nesėkmė matoma: kai prisijungimui reikia tavęs, ji palieka kortelę atidarytą ir paklausia, užuot tyliai užrašiusi tuščią vietą, apie kurią sužinotum po kelių mėnesių.
Ilgesnė šio klausimo versija, įskaitant tai, kur sprendimas tikrai priklauso nuo tavęs, yra puslapyje kaip tai veikia skyriuje „Ar saugu ją prileisti prie banko?“.
Veikia tavo kompiuteryje. Mokėk tiek, kiek nusprendi, net nieko.